Kaip atskirti tikrą Shilajit ekstraktą nuo padirbtų humino rūgšties žaliavų?

 

Galite atskirti tikrąShilajit ekstraktast iš įprastų humino rūgšties žaliavų be sudėtingos laboratorinės įrangos; pakanka paprastų, praktiškų metodų ir kruopštaus stebėjimo.

Daugelis žmonių pateikia užsakymus, remdamiesi teiginiais apie „didelį fulvo rūgšties kiekį“. Tačiau iš tikrųjų daugelis rinkoje esančių pigių gaminių gaminami tiesiog sumalant ir sumaišant pramoninės kokybės humino rūgštį ir ant jos užklijuojant „Shilajit“ etiketę, tačiau jų kilmė ir pobūdis visiškai skiriasi.

 

Pradėkime nuo pagrindų: kilmės ir esmės. Tikra Shilajit nėra įprasta mineralinė pudra; tai natūrali, į dervą panaši medžiaga, susidariusi tūkstantmečius dėl oro sąlygų ir natūralios augalų bei mikroorganizmų mineralizacijos uolienų plyšiuose dideliuose kalnuose. Išgrynintas jo pagrindiniai komponentai yra fulvo rūgštis ir humino rūgštis, kartu su daugybe natūraliai susijungusių mineralų ir biologiškai aktyvių medžiagų. Priešingai, įprastinė humino rūgštis, naudojama padirbinėjimui, paprastai išgaunama pramoniniu būdu iš žemo aukščio lignito arba atmosferos anglies. Šie produktai yra paprastos sudėties – kartais net juose yra sunkiųjų metalų likučių – ir visiškai trūksta natūraliai susidariusių biologiškai aktyvių medžiagų, esančių Shilajit.

Keletas paprastų testų, kuriuos galite atlikti namuose, leidžia greitai atsikratyti daugumos padirbinių.
Pirmasis yra šilto vandens tirpimo bandymas. Nedidelį mėginio kiekį įdėkite į šiltą vandenį (40–50 laipsnių). Grynas Shilajit ekstraktas neištirpsta akimirksniu; Vietoj to jis palaipsniui išsisklaido, galiausiai paversdamas vandenį permatomu giliai rausvai rudu arba aukso rudu, o stiklinės apačioje beveik nėra likučių. Tačiau įprastos humino rūgšties žaliavos elgiasi skirtingai: jos arba paverčia vandenį drumstu, juodu, dumblą primenančiu mišiniu, kurio apačioje nusėda daug smulkių nuosėdų, arba greitai ištirpsta, paversdamos vandenį nepermatomais, rašalo juodumą primenančiais rašalo milteliais, sumaišytais su vandeniu ir neturinčiais su natūraliu tirpimu siejamo skaidrumo.

 

Antrasis yra temperatūros atsako testas. Po kelių valandų šaldytuve grynas Shilajit ekstraktas tampa pastebimai kietesnis – kartais net trapios tekstūros; Laikant delne, jis palaipsniui suminkštėja ir grįžta į šiek tiek lipnią būseną. Įprasti humino rūgšties milteliai išlieka biri, nepaisant temperatūros pokyčių; jis neturi panašių į dervą savybių – kietėja šaltyje ir minkštėja karštyje. Net ir suspaustas į bloką, žemoje temperatūroje jis linkęs dar labiau byrėti, o ne įgauti natūralios dervos tekstūrą. Trečiasis metodas apima kvapo ir skonio įvertinimą. Autentiškas Shilajit turi sodrų, dūminį aromatą, susimaišiusį su žemės ir mineralų natomis; jo kvapas intensyvus, bet ne aštrus. Ragaudamas jis yra aiškiai kartokas su silpnu, sūriu mineraliniu atspalviu, jame nėra jokio dirbtinio chemijos kvapo, aštrios rūgštelės ar degintų, aštrių natų. Priešingai, pramoninės humino rūgšties žaliavos dažnai kvepia arba kaip stiprios cheminės rūgštys, arba visai neturi natūralaus kvapo; jų skonis yra sutraukiantis arba kartaus – kartais net kaip suodžiai – gerokai skiriasi nuo natūralaus Shilajit profilio.

 

Ketvirtasis metodas yra nudegimo testas. Kai nedidelis mėginys švelniai kaitinamas naudojant išorinę žiebtuvėlio liepsną, autentiškas Shilajit lėtai burbuliuoja ir karbonizuojasi, galiausiai virsdamas trapiais pelenais; jis neužsidega nuo atviros liepsnos, kaip plastikas ar vaškas, ir nepalieka kieto guminio gumulėlio. Daugelis iš augalų dervų ar asfalto sumaišytų padirbinių užsidega akimirksniu, išskiria juodus dūmus, degdami nuvarva išsilydžiusius, lipnius likučius. Tuo tarpu įprasti humino rūgšties milteliai palieka tik birius, į suodžius panašius likučius, kuriems visiškai trūksta natūralaus Shilajit degimo.

Ypatingas įspėjimas: internete dažnai platinamas „alkoholio testas“ turėtų būti tik nuoroda, o ne vienintelis kriterijus. Padirbinėtojai jau seniai galėjo sukurti klastotes naudodami anglies miltelius ir augalines dervas, atitinkančias „alkoholyje netirpios“ standartą, todėl lengva išlaikyti vieną testą; todėl norint patikimai įvertinti, būtina derinti du ar tris skirtingus metodus.

 

Galiausiai – ir svarbiausia – nepasikliaukite vien kaina ir pakuote; visada išnagrinėkite gaminio bandymo ataskaitą. Teisėtoje autentiško Shilajit bandymo ataskaitoje bus ne tik nurodytas „fulvo rūgšties kiekis“, bet bus aiškiai nurodytos sunkiųjų metalų ir mikrobų koncentracijos ribos bei atitinkami jo sudedamųjų dalių analitiniai profiliai. Jei produkto kaina yra ypač maža, o pardavėjas gali pateikti tik neaiškų sudedamųjų dalių sąrašą – nepavyksta pateikti išsamaus analizės sertifikato (COA), tai labai tikėtina, kad tai yra padirbta iš įprastų humino rūgšties žaliavų. Pirkdami Shilajit daugelis žmonių mano, kad „geresnis didesnis fulvo rūgšties kiekis“. Iš tikrųjų fulvo rūgšties kiekis natūraliame šilajite nepasiekia absurdiškai aukšto lygio; Ir atvirkščiai, produktai, kurių grynumas yra ypač aukštas (daugiau nei 90 %), už labai mažą kainą beveik visada yra mišiniai, pagaminti iš fulvo rūgšties miltelių, ekstrahuotų iš pramoninių humuso rūgšties produktų, kurių cheminė sudėtis visiškai skiriasi nuo natūralaus Shilajit.
Trumpai tariant, tikras Shilajit netirpsta vandenyje kaip juodas rašalas, nelieka kietas veikiamas šalčio, neskleidžia aštraus cheminio kvapo, o užsidegęs nedega ir nedega kaip plastikas. Atsižvelgdamas į šias detales, paprastas vartotojas gali išvengti daugumos padirbtų gaminių, pagamintų iš paprastos humino rūgšties.